Lietuvoje titnago gavybos ir apdirbimo vietų aptikta tiktai Pietų Lietuvoje: Ežerynų kaime prie Nemuno (Alytaus r.), Margionyse prie Skroblaus upelio (Varėnos r.) ir netoli Rudnios prie Titno ežero (Varėnos r.)

2000 m. Titno ežero kasyklų teritorijoje ištirtos dvi atskiros aikštelės. Vienoje aikštelėje titnagas buvo atnešamas iš kitur ir apdorojamas: ruošiami skaldytiniai, nuskeliamos skeltės bei nuoskalos. Visa ši medžiaga buvo sukraunama į odinius maišelius ir pakasama, nes drėgmėje ilgiau išlieka titnago skalumas, o nuskeltos skeltės ir nuoskalos nepraranda aštrumo. Aikštelė datuojama X tūkst. pr. Kr. pirmąja puse ir priskiriama išvystytam Svidrų kultūros etapui. Tuomet žmonės gyveno subarktinėmis sąlygomis, kai vidutinė vasaros temperatūra tepakildavo tik iki ~8–9º C, o kraštą dengė tundrinė augmenija.

Kitoje aikštelėje vyko titnago žaliavos kasimas ir pirminis iškastos žaliavos apdirbimas – skaldytinių paruošimas bei ruošinių (skelčių ir nuoskalų) nuskėlimas. Čia aptiktos pirmosios Lietuvoje titnago kasimo šachtos. Netaisyklingo ovalo ir daugiau nei 2 m skersmens duobės kontūrai aptikti maždaug 1,5 m gylyje, bendras duobės gylis siekė 2,2–2,7 m gylio. Iškasus centrinę duobę nuo jos į šonus buvo įžambiai (45–50º nuolydžiu) kasamos mažesnės duobės. Aikštelėje titnagą kasė ir jį skaldė patys seniausieji Lietuvos gyventojai – Bromės kultūros atstovai, užklydę į šias vietas maždaug XI tūkst. pr. Kr. pirmojoje pusėje. Tuomet temperatūra buvo tik keliais laipsniais žemesnė nei dabar.

Informacija parengta pagal Egidijaus Šatavičiaus straipsnį „Titnago kasimo ir apdirbimo dirbtuvės prie Titno ežero“