Mezolito laikotarpis. VIII tūkst. pr. Kr. – V tūkst. pr. Kr. vidurys

Mezolito bendruomenės pragyveno medžiodamos, žvejodamos ir rinkdamos miško gėrybes. Ūkinį ir socialinį pagrindą sudarė mažoji šeima (5-7 asmenys) ir gimininė bendruomenės (kelios giminiškos šeimos, vidutiniškai 25-30 žmonės). Gimininės bendruomenės turėdavo konkrečią teritoriją, kurioje medžiodavo. Su kaimyninėmis bendruomenėmis keisdavosi vedybiniais partneriais. Į gausesnes grupes žmonės susirinkdavo retai: vasarą ritualiniais tikslais ir nuolatinėse žiemos stovyklose.

Miškų zonos (P. Lietuvoje Merkio upės baseinas?) mezolito gyventojų pagrindinis verslas buvo medžioklė. Daugiausia medžiodavo miško žvėris, kurie laikėsi pavieniui arba nedidelėmis šeimomis, bet tose pačiose vietose. Dauguma sumedžiotų žvėrių buvo stambieji kanopiniai, medžiojo ir paukščius.

Pagrindiniai įrankiai – lankai ir strėlės. Titnaginiai antgaliai pritvirtinami derva. Sužeistus žvėris pribaigdavo medinėmis ietimis apdegintais smaigaliais. Aptinkamos ir vilkduobės. Mezolito gyventojai jau buvo prisijaukinę šunis.

Pats seniausias žūklės būdas – žeberklavimas, - tai yra žuvų medžioklė (mezolitiniai žeberklai, raginiai ietigaliai, žuvų kaulai). Mezolito antrojoje pusėje įsigalėjo žūklė tinklais ir bučiais. Maistui naudojo ir įvairiausias miško gėrybes: paparčio šaknis, agaro riešutus, kaulavaisius, lazdynų riešutis, laukinius javus, giles, uogas ir kt.

Gyvenimo būdas – žiemą gyvendavo šeimomis, medžiodavo miškuose žvėris, pavasarį patraukdavo į rudenines bendras stovyklas, kur gaudydavo žuvį, medžiodavo, rinkdavo uogas, žiemai artėjant, vėl pasitraukdavo gilyn į miškus.

Sezoniškumas buvo svarbiausias miškų zonos mezolito gyventojų ūkinio ciklo bruožas. Medžiotojų ūkinis metų ciklas prasidėdavo balandžio mėnesio pradžioje, jau po žiemos medžioklės. Medžiotojų grupės grįždavo į rudeninio stovyklavimo vietas. Keliaudami maitindavosi žieminėmis maisto atsargomis, vyrai gamindavosi luotus, užsiiminėjo poledine žūkle, medžiojo žąsis ir antis, moterys ir vaikai rinkdavo pernykščias uogas. Vasarą medžiotojų grupės rinkdavosi į tradicines žūklės vietas, statydavo užtvaras, žvejodavo tinklais, medžiojo paukščius ir kanopinius, moterys rinkdavo riešutis ir uogas. Rudenį (rugsėjis, spalis) bendruomeninė stovykla suskildavo į 2-4 šeimų grupes, kurios keliaudavo tolėliau į miškus medžiodamos, žvejodamos rinkdamos vaisius ir uogas. Žiemą (lapkritis – kovas) vyrai grupelėmis po 3-4 medžiotojus su šunimis traukdavo į kelių dienų miško žvėrių medžiokles. Žiemos stovykloje paaugliai ir vyresni žmonės kaupdavo malkas, žūklaudavo, spęsdavo spąstus, statydavo kilpas, moterys išdirdavo kailius, siuvo žieminius drabužius. Dar neprasidėjus pavasariniam polydžiui medžiotojų grupės stengdavosi sugrįžti į rudeninio stovyklavimo vietas.

Išskirtinumas – titnago apdirbimo technika – mikrolitai, mikrorėžtukinė technika.

Strėlių antgaliai episvidriniai ir lancetiniai, būdingi ietigalių ašmenėliai.

Tuo metu gyvavusios kultūros Pietų Lietuvos teritorijoje: Epipaleolito laikotarpis pereinamasis: Svidrų, hibridinės kultūros ir Madlemozės kultūros mišinys.  Ankstyvajame mezolite – Madlemozės kultūra, iš kurios vėliau susiformavo vietinės vidurio ir vėlyvojo mezolito Janislavicų kultūros grupės (mezolitinė Nemuno kultūra) – episvidriniai strėlių antgaliai, įvairūs lancetiniai strėlių antgaliai, stambieji dirbiniai, ypač ovaliniai kirveliai. Vidurio ir vėlyvajame mezolite – Nemuno kultūra, Kudlajevkos, o vėliau Janislavicų k. Janislavicų k. = Nemuno k. ?

Stovyklavietės Pietų Lietuvoje didelės: Netiesų 1, Maksimonių 1, Merkinės 1, Jononių, ir mažos: Paštuvos, Maksimonių 4, Druskininkų 8. Kitos: Pamerkinės, Pyplių, Varėnės 2, 5, Gluobų 1, Kabelių 2A, 2B, 2C, Pasienių 1.